Kai žvilgsnis pasisuka į vidų
Ilgą laiką gyvenau žvelgdama į išorę. Į tai, ką reikia padaryti, kuo pasirūpinti, kam padėti, ką sukurti, ką pasiekti. Mano dėmesys ir mintys nuolat buvo nukreipti į išorinį pasaulį.
Tačiau atėjo laikas, kai aš sustojau.
Ne todėl, kad būčiau sąmoningai pasirinkusi sustoti ir pradėti savęs ieškoti. Tiesiog nebegalėjau tęsti taip, kaip anksčiau. Energijos vis mažėjo, įprasti dalykai tapo sunkesni, o gyvenimas, kuriame anksčiau tiek daug veikiau, pamažu pradėjo trauktis.
Ir būtent šiame sustojime mano žvilgsnis pradėjo krypti į vidų.
Tai tarsi nebuvo pasirinkimas, atrodė tai buvo priverstinis atjungimas nuo to, kur aš pradėjau nykti vidumi.

Kadangi vis mažiau norėjosi kažką daryti, pradėjau stebėti save. Savo mintis, jausmus, reakcijas, pasirinkimus. Pradėjau kelti klausimus, apie kuriuos anksčiau neturėjau laiko pagalvoti.
Kodėl aš taip gyvenu? Kas mane veda į priekį? Kodėl tiek daug energijos atiduodu kitiems? Kas vyksta manyje, kai mano pačios norai lieka nuošalyje?

Pamažu supratau, kad sustojimas tapo ne tik iššūkiu, bet ir galimybe pamatyti save iš visai kitos perspektyvos.
Tai buvo tarsi naujas pažinimo etapas. Tik šį kartą ne pasaulio, ne kitų žmonių, ne išorinių aplinkybių, o savęs pačios.
Ir šiandien man atrodo, kad būtent nuo šio momento prasidėjo viena svarbiausių mano gyvenimo kelionių – kelionė į save. Kėlionė parodė, kad ieškojau savo vertės patvirtinimo išorėje, kol per “priverstinį” sustabdymą ne supratau savo vidinės vertės.
Apie tai audio kelionės žemiau.