Kai pradėjau tyrinėti ego, supratau vieną paprastą dalyką: ego nėra kažkoks blogas velnias, kuris gyvena mumyse ir viską gadina.
Man jis labiau panašus į mechanizmų rinkinį, kuris kažkada labai stengėsi mane apsaugoti.
Kai vaikas kažkuriuo momentu pasijunta silpnas, nereikalingas, blogas ar nepakankamas, jis negali tiesiog sau pasakyti: „na, nieko tokio, čia sudėtinga situacija, aš dar mažas, susitvarkysiu“. Vaikas nežino, ką su tuo daryti. Todėl, eilinį kartą pasikartosiu, jis pradeda daryti išvadas apie save: „Su manimi kažkas negerai“, „Aš nesu pakankama“, „Aš nieko verta“ Ir tada reikia kažkaip su tuo gyventi.
O su tokia išvada gyventi labai sunku, nes norisi tik slėptis.
Todėl atsiranda kita dalis, kuri sako: „palauk, mes dabar tau padarysime kitą versiją“

Ir štai čia gali atsirasti ego.
Tarsi vidinis konstruktorius pradeda lipdyti naują mane: stiprią, protingą, ypatingą, geriausią, viską galinčią. Kitaip tariant, jeigu viduje jaučiuosi maža, tai bent išorėje būsiu didelė. Silpnybė ir menkavertiškumas išstumiamas, uždengiamas, kartu ir tampa nejautrus kūnas.
Jei jaučiuosi silpna, tapsiu labai stipri. Jei bijau būti niekam nereikalinga, stengsiuosi būti tokia reikalinga, kad be manęs pasaulis negalės egzistuoti. Tikslas: nejausti silpnumo, pasijausti vertai.

Ir tada atsiranda labai daug energijos. Noras įrodyti, parodyti, būti pastebėtai, būti geriausiai, daug padaryti, daug turėti, daug pasiekti. Kartais net toks vidinis: „aš jums dar parodysiu“.
Aš pati vienu gyvenimo etapu buvau susikūrusi savo „Hulką“. Tikras energijos monstras. Daug jėgos, daug ištvermės, daug atsakomybės ir labai mažai klausimų, ar man iš tikrųjų viso šito reikia.
Aš labai daug iš savęs reikalaudavau. Jeigu sunku – susiimk. Jeigu pavargai – dar truputį. Jeigu kažkas nejuda – pastumk. Jeigu nesigauna – pasistenk labiau.
Ir, žinoma, ką dariau su savimi, tą pradėjau daryti ir su kitais. Jeigu aš pati save galėjau dresiruoti iki olimpinio lygio, tai kodėl kiti žmonės taip lėtai juda? Juk galima greičiau. Galima labiau. Galima geriau.
Tik tuo metu nesupratau, kad po tuo „Hulku“ iš tikrųjų sėdi labai jautrus žmogus, kuris nelabai savimi tiki.
Man labai pasisekė, nors tuo metu visai taip neatrodė. Šalia atsirado žmogus, kuris mano ego visiškai nemaitino, jam nekėlė žavėsio mano “pasaulio užkariavimas”, jis norėjo paprastai ramiai būti, o mano stiprybė jam atrodė “prievarta prieš save”.

Mano ego tuo metu, turbūt, pirmą kartą gyvenime susidūrė su labai nemalonia žinia: ne visiems rūpi, kokia aš galinga.
Ir mano vidinis balionas po truputį pradėjo leistis…..
Iš pradžių tai skaudėjo. Bet kuo daugiau tas balionas leidosi, tuo daugiau pamačiau, kas iš tikrųjų yra po juo.
O ten nebuvo jokio monstro. Ten buvo žmogus, kuris bijo, abejoja, kartais jaučiasi silpnas, kartais nežino, ką daryti ir labai nori būti priimtas. Pradžioje maniau, kad “užsikrėčiau silpnybę “, kad ir aš jaučiu baimes, kurių visai anksčiau nepastebėjau.

Ir tada pradėjau suprasti, kiek daug energijos anksčiau man davė noras įrodyti. Noras parodyti. Noras būti matomai, geriausiai, stipriausiai.
Kai pamačiau, iš kur ta energija atsiranda, ji pradėjo dingti.
Ir čia buvo įdomi dalis. Aš supratau, kad kartu su ego sumažėjo ir mano „supergalia“.

Nebegalėjau taip lengvai savęs užkurti vien tik noru kažką įrodyti. Ir iš pradžių net atrodė: o tai kas dabar mane varys?
Bet galbūt būtent čia ir prasidėjo tikrasis santykis su savimi.
Nes aš pradėjau mokytis priimti ne tik savo stiprumą, bet ir savo silpnumą.

Galiu būti pavargusi. Galiu kažko nesuprasti. Galiu suklysti, bijoti, nežinoti, būti jautri, ne viską spėti ir ne viską mokėti. Ir tai nereiškia, kad su manimi kažkas negerai.

Anksčiau, kai susidurdavau su savo silpnumu, norėdavosi kuo greičiau jį panaikinti. Pasidaryti didesnei, stipresnei, protingesnei ir vėl pirmyn.
Dabar man įdomiau visai kas kita: jeigu šiandien jaučiuosi silpna, nukreipiu dėmesį į “silpnumą” ir klausiu, kokio mano palaikymo jis norėtų, ko nedaviau jam, kai skubėjau įtikinti kitiems?
Ne išsipūsti. Ne apsimesti, kad galiu viską. Ne įrodyti, kad esu kitokia.
Tiesiog būti su tuo, kas yra.
Man atrodo, čia ir prasideda tikras santykis su kūnu ir savimi. Kai nebereikia nuo savęs pabėgti nei į menkavertiškumą, nei į puikybę.
Nes ir viena, ir kita gali būti tik dvi tos pačios istorijos pusės.
O tikrasis klausimas tampa daug paprastesnis: „gerai, šiandien aš esu tokia. Tai kaip aš galiu sau padėti?“
Ir tada jau nebereikia nei karūnos, nei Hulk’o kostiumo.
Galiu būti savimi.