Agresija – jėga, kurios ilgai bijojau
Šio kurso žingsnis apie agresiją man buvo gana netikėtas, nes ilgą laiką man atrodė, kad agresija yra vienas baisiausių dalykų, kokį tik esu mačius žmoguje.
Turbūt baisiausia, ką man gyvenime teko matyti, buvo žmogus, kuris visiškai nebesuvaldo savęs: rėkia, puola, jo balse ir kūne atsiranda tokia didžiulė jėga, kad iš šalies žiūrint net kūnas sustingsta. Ypač jei esi jautresnis žmogus. Kai matai, kad kitas žmogus pats savęs nevaldo, labai greitai ateina mintis: jeigu jis nekontroliuoja savęs, tai kas tada kontroliuoja šitą situaciją?
Ir tada atrodo, kad esi pavojuje.
Todėl ilgą laiką agresiją savyje laikiau kažkuo, ko geriau išvis neturėti.
Nors, matyt, gyvenime man jos tikrai reikėjo.
Kartais ją panaudodavau auklėdama vaikus, kartais ji tiesiog pasirodydavo kaip stipresnė reakcija. Ir keletą kartų pamačiusi save iš šalies aš pati savęs išsigandau. Pagalvojau: „Oho, vadinasi, ir aš galiu būti tokia.“ O juk anksčiau, pamačiusi tokį elgesį pas kitus, galvodavau: „Ne, taip niekada gyvenime negalima elgtis.“
Taigi vieną dieną teko susitikti su gana nepatogiu faktu – tai, ko labiausiai bijojau kituose, yra ir manyje.
Ir kai bijai savo agresijos, atrodo, kad vienintelis saugus sprendimas – jos nenaudoti. Aš taip ir padariau. Tiesiog išjungiau ją. Tik kartu su agresija kažkur išsijungė ir mano gebėjimas save apginti. Tapo lengviau prisitaikyti, nusileisti, išvengti konflikto, patylėti. Ir iš tiesų santykiuose ilgą laiką buvo labai daug tylos ir ramybės. Galima net juokais pasakyti, kad per daugiau nei dvidešimt metų su vyru beveik nesusipykome. Ne todėl, kad visada idealiai sutarėme, o todėl, kad mes abu vengėme agresijos.
Bijojau kitų žmonių agresijos, bet dar labiau – savo.
Kai visiškai atsisakiau šitos jėgos, pradėjau labai stipriai save kontroliuoti. Ir ta kontrolė kainavo daug energijos. Juk galima labai supykti, viduje visa sistema verda, o išorėje – ramus veidas. Ir tada pradėjau pastebėti, kad kartu prarandu kažką svarbaus. Tarsi mano žodis pasidarė silpnesnis, dingo kažkokia ugnis, ryžtas, gebėjimas pasakyti „ne“ ir apskritai padaryti drąsesnį veiksmą.

Anksčiau manyje buvo jėga, kuri galėjo kažką pralaužti, pasiekti, padaryti. O dabar lyg ir viskas gerai, niekas nerėkia, niekas nesipyksta, bet viduje jaučiuosi kaip guminė.
Patempi, patempi ir nežinai, kada grįši į pradinę formą.
Ilgai nesupratau, kas su manimi vyksta, kol pradėjau per kitus žmones pamatyti tai, ko pati savyje nenorėjau matyti. Ir vienu metu įvyko labai svarbus posūkis. Pamačiusi žmogų tokioje stiprios agresijos būsenoje, pirmą kartą pabandžiau nežiūrėti tik į pačią agresiją. Nukreipiau dėmesį giliau ir paklausiau savęs: o ką jis iš tikrųjų dabar gina? Ir tada pamačiau visai kitą vaizdą. Už tos didžiulės jėgos buvo gynyba. Žmogus kažką saugojo. Jo ribos buvo stipriai paliestos, kažkam viduje reikėjo apsaugos, ir agresija tapo tuo būdu pasakyti: „Stop. Toliau neik.“

Tada pirmą kartą pagalvojau, kad gal agresija pati savaime nėra bloga. Gal blogai gali būti tai, kaip mes ją naudojame, kai jos nesuprantame arba nevaldome, bet pati jėga yra mūsų dalis. Juk gyvūnas gamtoje neišgyvena vien gražiai susitaręs su visais. Jis turi apsiginti, saugoti savo teritoriją, maistą, jauniklius, pasitraukti iš pavojaus arba, jei reikia, prasimušti. Ir mes, žmonės, turime tą pačią gyvybinę jėgą. Tik pas mus ji kartais apsivelka kostiumą, pasiima telefoną ir pradeda ilgai aiškinti, kodėl viskas yra neteisinga.
Man labai patiko prisiminimas iš „Moanos“, kur už išoriškai agresyvios būsenos slypi visai kita, labai jautri ir rūpestinga energija. Tai man tapo gražiu priminimu, kad kartais tai, kas atrodo kaip pyktis ar agresija, iš tikrųjų saugo kažką labai jautraus. Ir tada supratau dar vieną svarbų dalyką: jeigu aš visą laiką saugau kitus, kas tuo metu saugo mane?
Galbūt tada mano pačios viduje kažkas lieka be apsaugos ir galiausiai turi pradėti gintis už mane. Ir tada agresija išsiveržia ne todėl, kad aš esu bloga ar noriu kažkam pakenkti, o todėl, kad kažkokiai mano daliai pagaliau reikia pasakyti: „Ei, o aš? O kas pasirūpins manimi?“
Todėl dabar, kai matau agresiją – savo ar kito žmogaus – stengiuosi pirmiausia ne kovoti su ja, o pažiūrėti, kas tuo metu bando save apsaugoti. Jei matau, kad kažkas agresuoja, klausiu savęs: kas čia dabar jaučiasi pavojuje? O jei pati pajuntu stiprią bangą, pirmiausia atsisuku į save. Ne tam, kad ją užgniaužčiau, bet kad būčiau šalia savęs. Tarsi sakyčiau: „Aš tave matau. Aš esu čia“
Ir čia atsirado visai kitoks santykis su mano jėga. Man nebereikia rėkti, kad būčiau stipri. Galiu pasakyti „ne“ ramiu balsu ir tas „ne“ vis tiek turi svorį. Galiu pasakyti vaikui: „Ne, taip negalima“, ir nereikia prie to pridėti garso sistemos kaip koncerte.
Kai agresija yra integruota manyje, mano žodis tampa tvirtesnis ne todėl, kad garsiau kalbu, o todėl, kad pati jaučiu savo ribą.
Ir pastebėjau labai paprastą dalyką: kai pati bijau savo agresijos ir bandau ją suvaldyti per stiprų rėkimą, gaunasi visiškai priešinga reakcija. Aš ne tik įvarau baimės kitam žmogui, bet ir pati lieku toje baimėje. O kai leidžiu sau jausti savo jėgą, man nebereikia jos demonstruoti. Ji tiesiog yra. Kaip raumuo – nebūtina visą laiką kelti šimto kilogramų, kad žinotum, jog jį turi.
Dabar agresiją matau ne tik kaip pyktį ar puolimą. Matau ją kaip gyvybinę jėgą, kuri gali padėti prasimušti pro savo blokus, pasakyti „ne“, apginti save, pasiekti tikslą, sportuoti, veikti ir pajudėti tada, kai norisi sustingti. Tai jėga, kuri padeda gyvenimui judėti. Ir man nebereikia jos išmesti iš savęs vien todėl, kad kažkada mačiau, kaip ji gali būti nevaldoma.
Man svarbiausia tapo išmokti ją turėti savyje ir išmokti sąmoningai valdyti. Ne naudoti prieš kitus, o naudoti kaip atramą sau. Nes kai aš pati tampu sau apsauga, mano agresijai nebereikia išsiveržti per kitą žmogų.
Man atrodo, kad tik tada ši jėga iš tikrųjų tampa mano. Ne tada, kai ją užrakinu, ir ne tada, kai leidžiu jai valdyti mane, o tada, kai galiu ją jausti ir pati pasirinkti, ką su ja daryti, kur nukreipti.