Santykis su maistu: kai alkstame ne tik maisto.
Maistas yra vienas pagrindinių mūsų fizinių poreikių, kaip vanduo ir kvėpavimas. Tačiau žmogui maistas niekada nebuvo tik kalorijos lėkštėje. Jis susijęs su artumu, saugumu, rūpesčiu ir meile. Juk dar kūdikystėje pirmąjį ryšį su pasauliu dažnai patiriame per mamą: jaučiame alkį, nerimą ar diskomfortą, o suaugęs žmogus bando suprasti, ko mums reikia. Kai esame pamaitinami, galime pajusti ne tik sotumą, bet ir šilumą, ramybę, artumą. Taip maistas gali tapti susijęs su jausmu, kad manimi rūpinasi, kad esu saugi ir mylima, kad nerimą viduje galima nutildyti maistu.

Ilgą laiką man atrodė, kad mano santykio su maistu problema yra valios trūkumas.
Reikia labiau susiimti, daugiau disciplinos, geresnės kontrolės. Tačiau kuo giliau pradėjau tyrinėti save, tuo aiškiau mačiau, kad maistas mano gyvenime reiškė kur kas daugiau nei alkio numalšinimą.

Mano istorijoje maistas buvo susijęs su meile, rūpesčiu, trūkumu ir net jausmu, ar turiu teisę kažko norėti.
Vaikystėje patyriau daug pokyčių ir aplinkybių, dėl kurių ne visada jaučiausi saugiai ar savo vietoje.

Vienas iš ryškiausių mano prisiminimų – senelis, kuris kiekvieną dieną ateidavo į mokyklą ir atnešdavo man šilto maisto, kai patyriau netektį. Jaučiau, kaip jis manęs gaili, kaip nori pasirūpinti, sušildyti, bent kažkuo palengvinti mano situaciją. Šiandien, žvelgdama atgal, matau, kad per tą šiltą maistą patirdavau ir jo meilę. Tai buvo daugiau nei pietūs. Tai buvo jo būdas pasakyti: „Aš apie tave galvoju. Tu man rūpi.“
Tačiau kitoje mano šeimos dalyje patyriau visai kitokią realybę. Kartais visą savaitę valgydavome tuos pačius makaronus. Suprantu , kad galimybės buvo ribotos, kad tai nebūtinai reiškė rūpesčio trūkumą.

Tačiau vaikas ne visada mato suaugusiųjų finansines ar gyvenimo aplinkybes. Jis jaučia tai, ką jaučia. Ir manyje galėjo susiformuoti mintis, kad vienur manimi rūpinasi, o kitur galbūt nelabai svarbu, ko man reikia.
Dar buvo vienas jausmas, kurį ilgai nešiojausi savyje – jausmas, kad esu ne savo vietoje. Atsidūrusi svetimoje šeimoje, kurioje nesijaučiau sava, kartais net drovėdavausi valgyti svetimą maistą. Atrodė, kad galiu kažką atimti iš kito, kad geriau susilaikyti, nei paprašyti ar pasiimti. Galbūt tai buvo viena iš tų ankstyvų patirčių, per kurias pamažu mokiausi mažiau jausti savo norus ir daugiau galvoti apie tai, ar man apskritai galima kažko norėti.

Vėliau maistas tapo ir ta sritimi, kurioje galėjau jausti kontrolę.

Gyvenime buvo daug dalykų, kurių negalėjau pakeisti, suvaldyti ar suprasti. Mano emocinėms patirtims ne visada buvo lengva rasti vietos, o viduje kaupėsi daug nerimo.
Tačiau maistą galėjau riboti, pasirinkti, skaičiuoti, kontroliuoti. Galėjau sau pasakyti, ką galima, ko negalima ir kaip turiu elgtis. Bent vienoje gyvenimo srityje atrodė, kad taisykles nustatau aš.
Taip pamažu įsisukau į griežtos kontrolės, persivalgymo, kaltės ir naujų draudimų ratą.
Kuo labiau save ribojau, tuo sunkiau darėsi išlaikyti tą kontrolę. O kai jos nebeišlaikydavau, ateidavo kaltė ir pažadai sau, kad nuo rytojaus viskas bus kitaip.
Ilgainiui atsirado bulimija. Tai buvo sunkus 5 metų laikotarpis, kurį lydėjo ne tik fizinis išsekimas, bet ir nuolatinė vidinė kova.
Tyrinėdama savo patirtį vėliau supratau, kad prieš persivalgymo epizodus dažnai pasiekdavau visiško išsekimo ribą. Tarsi viduje būčiau tiek ilgai laikiusi įtampą, nerimą ir kontrolę, kad galiausiai nebelikdavo jėgų.
Man atrodė, kad tuo metu kūnas ieško bet kokio būdo trumpam atsipalaiduoti nuo to, ką ilgai nešiojau savyje.
Įdomiausia, kad tuo metu aš net ne visada suvokdavau savo nerimą. Tik vėliau, analizuodama save, pradėjau atpažinti, kiek daug jo buvo mano gyvenime. Aš nemokėjau laiku pastebėti, kas su manimi vyksta, nemokėjau suteikti sau emocinės atramos, o maistas tapdavo vienu iš būdų bent trumpam pabėgti nuo vidinės įtampos.
Ilgą laiką jaučiau, kad mano sunkumai susiję ir su sudėtingais santykiais su mama. Šis ryšys man pareikalaudavo daug emocinės energijos. Dabar suprantu, kad viena iš svarbių mano temų buvo ribos. Nemokėjau jų nustatyti, nemokėjau apsaugoti savo vidinės erdvės, norėjau būti reikalinga, todėl pildydavau jos reikalavimus, pati negaudama palaikymo ir todėl dažnai likdavau išsekusi. Ir būtent tada vis stipriau pajusdavau poreikį kažkaip save atkurti, užpildyti, susigrąžinti jėgas.
Tačiau ilgai nežinojau, kaip tai padaryti kitaip nei per maistą.

Mano kelionėje buvo daug psichologinio darbo, savęs analizavimo ir bandymų suprasti, kas vyksta mano viduje. Ilgainiui dėmesį pradėjau kreipti ne tik į savo elgesį, bet ir į tai, kas vyksta prieš jį: kokias emocijas jaučiu, kokios mintys kyla, kokie impulsai atsiranda, ko tuo metu man trūksta.
Pradėjau pastebėti savo jausmus ir mokytis į juos atsiliepti. Kartais man reikėdavo tiesiog sustoti ir pripažinti, kad esu pavargusi. Kartais – skirti sau dėmesio, išbūti su savo emocijomis, suprasti, kas mane sujaudino, arba ieškoti būdų pasirūpinti savimi santykiuose su kitais. Pamažu mokiausi pati sau suteikti daugiau šilumos, rūpesčio ir atramos.
Ir pastebėjau, kad kuo labiau pradedu suprasti savo vidinius poreikius, tuo mažiau man reikia juos slopinti ar užpildyti maistu.

Tai nebuvo vienas stebuklingas suvokimas, po kurio viskas staiga pasikeitė. Tai buvo ilgas procesas, kuriame pamažu pradėjau matyti save kitaip. Ne kaip žmogų, kuriam trūksta valios, o kaip žmogų, kuris ilgą laiką bandė susitvarkyti su savo sunkumais taip, kaip tuo metu mokėjo.
Šiandien jau metus nepatiriu bulimijos epizodų. Man tai labai svarbus asmeninis pokytis. Nenoriu sakyti, kad jau viską supratau ar kad mano santykis su maistu tapo tobulas. Dar pasitaiko akimirkų, kai sunku suprasti, ko noriu, ar laiku pastebėti savo kūno signalus.

Tačiau mano viduje atsirado daugiau ramybės, o maistas nebeužima tiek daug minčių ir energijos, kiek anksčiau.
Žvelgdama atgal, matau, kad mano santykis su maistu buvo susipynęs su daugybe kitų mano gyvenimo temų: su vaikystės patirtimis, priklausymo jausmu, santykiais, ribomis, kontrole ir gebėjimu pasirūpinti savimi.
Man maistas ilgą laiką buvo ir meilė, ir trūkumas, ir kontrolė, ir bandymas užpildyti tai, ko pati nemokėjau įvardyti.
O šiandien man vis įdomiau tyrinėti ne tai, kaip dar geriau save kontroliuoti, bet tai, kaip išgirsti save anksčiau, nei pasiekiu išsekimo ribą.

Galbūt būtent čia ir slypi viena svarbiausių mano atrastų prasmių: kartais, pradėjus suprasti savo santykį su maistu, pamažu atsiveria ir daug platesnis santykis su savimi – su tuo, ko ilgimės, ko bijome, ką draudžiame sau jausti ir ko visą laiką tyliai laukiame.
Tai mano patirtis ir mano kelias. Ir šiandien man norisi juo dalytis ne todėl, kad turiu visus atsakymus, o todėl, kad žinau, kiek daug gali pasikeisti, kai pagaliau pradedame smalsiai ir jautriai tyrinėti savo vidinį pasaulį.