Atsakomybė
Man atsakomybės tema labai susijusi su kūnu.
Nes kada iš viso atsiranda atsakomybė? Kada žmogus nusprendžia: „Aš turiu“ arba „Tu turi“?
Ir kodėl mes taip dažnai jaučiame, kad turime atiduoti savo energiją kitam žmogui, o paskui laukiame, kad jis savo energiją atiduos mums?
Man atrodo, kad nuo čia ir prasideda labai įdomus dalykas – mano kūnas ne visada lieka mano atsakomybėje.
Dar vaikystėje mes pradedame kurti tam tikrus sprendimus. Kai esame maži, mums labai reikia ryšio ir saugumo. Mes dar neturime tos vidinės atramos – to stebėtojo savyje, kuris gali pamatyti, kas su manimi vyksta, pabūti šalia, palaikyti, padėti sau.
Kai to ryšio su savimi dar nėra, mes atramos ieškome išorėje.
Ir tada gali atsirasti labai paprastas išgyvenimo sprendimas:
„Aš geriau duosiu, negu liksiu vienas.“
„Aš geriau padarysiu, negu rizikuosiu prarasti ryšį.“
„Aš būsiu geras, patogus, reikalingas – tada mane mylės ir nepaleis.“
Ir taip pradeda formuotis įvairūs nematomi susitarimai.
Vaikas gana greitai supranta: „Aš turiu paklusti.“ Nes kokį kitą pasirinkimą jis tuo metu turi?
O suaugęs dar gali iš vaiko reikalauti suaugusio žmogaus atsakomybės:
„Kodėl tu taip padarei?“
„Tu turi suprasti.“
„Tu turi būti sąmoningas.“
„Tu neturi taip elgtis.“
Ir taip po truputį atsiranda visas sąrašas dalykų, kuriuos žmogus turi.
Užaugame ir net ne visada paklausiame:
O kas pasakė, kad aš turiu?
Kas pasakė, kad moteris turi gaminti šeimai?
Kas pasakė, kad ji turi sutvarkyti namus?
Kas pasakė, kad vyras turi būti stiprus, neverkti ir išlaikyti visus ant savo pečių?
Kas pasakė, kad mama turi viskuo pasirūpinti?
Kas pasakė, kad jeigu kažkas šalia manęs kažko nesugeba, aš turiu tai padaryti už jį?
Ir čia man pačiai buvo labai daug klausimų.
Pavyzdžiui, aš supratau, kad man labai didelis pasipriešinimas kyla gaminant maistą.
Aš nesu profesionali virėja, bet iš savęs reikalauju, kad būtų skanu visiems. O šeimoje penki žmonės ir visi turi savo skonį.
Tai vieną dieną pagalvojau:
O kodėl aš apskritai turiu padaryti taip, kad penki žmonės būtų laimingi nuo vieno puodo turinio?
Gal čia jau nebe atsakomybė, o bandymas įsidarbinti šeimos restorano šefe be atlyginimo.
Ir tada pradėjau stebėti kūną.
Kai aš jaučiu impulsą kažką padaryti – padarau.
Kai jaučiu didžiulį pasipriešinimą – sustoju ir klausiu savęs: o kodėl aš turiu?
Nes kūnas dažnai pasako daug anksčiau negu protas.
Protas gali labai gražiai paaiškinti, kodėl „reikia“.
Kūnas tuo metu stovi šalia ir sako:
„Ne. Aš neturiu.“
O gal, jeigu kiti negali nupirkti maisto, aš galiu tuo pasirūpinti, o kiekvienas pagamins pagal savo skonį? Bent taip.
Ir kuo daugiau pradėjau to klausytis, tuo daugiau pamačiau, kiek daug mano gyvenime buvo įvairių „turiu“.
Ir dar vieną labai svarbų dalyką.
Aš pamačiau vietas, kur buvau prisiėmusi atsakomybę už kitus žmones. O kartu su atsakomybe atsirasdavo ir kontrolė.
Jeigu jau aš duodu, padedu, rūpinuosi, vadinasi, noriu, kad tai būtų padaryta. O jeigu noriu, kad būtų padaryta, pradedu kontroliuoti.
O tada atsiranda laukimas.
Laukimas, kad mane įvertins.
Kad pastebės mano pastangas.
Kad padėkos.
Kad atsakys tuo pačiu.
Ir energija vėl išeina iš manęs.
Aš duodu, kontroliuoju, laukiu įvertinimo – ir galiausiai pati lieku be jėgų.
Ir tada pamačiau dar keistesnį dalyką:
aš buvau prisiėmusi labai daug atsakomybės už kitus, bet ne visada buvau atsakinga už save.
Už savo gyvenimą.
Už savo jausmus.
Už savo kūną.
Už savo energiją.
Už tai, ko man reikia.
Už tai, kaip aš noriu gyventi.
Tarsi mano gyvenimo administratorius būtų visą laiką dirbęs kitų žmonių skyriuje.
Ir čia atsiranda labai svarbus klausimas:
Kur prasideda mano atsakomybė ir kur baigiasi kito žmogaus?
Nes kai aš prisiimu atsakomybę už kitą žmogų, aš ne tik pati pasiimu papildomą naštą. Aš galiu atimti iš jo galimybę pačiam išmokti pasirūpinti savimi.
Tai ypač gerai matosi su vaikais.
Mes norime jiems padaryti viską: nuvežti, parvežti, pagaminti pusryčius, sutvarkyti, priminti, padaryti už juos.
Ir tada vieną dieną žiūrime į suaugusį vaiką ir galvojame:
„O kodėl jis pats nemoka?“
Na… gal todėl, kad mes dvidešimt metų neleidome jam pabandyti.
Tai nėra apie kaltę. Tai tiesiog apie tai, kad kartais mūsų meilė tampa tokia labai veikli, kad kitam žmogui nebelieka vietos pačiam gyventi.
Aš pati taip pat pradėjau pastebėti, kur esu prisiėmusi atsakomybę, kurios iš tikrųjų nereikia nešti man.
Jeigu kažkas negali pasirūpinti savimi tam tikroje srityje, galima ieškoti sprendimo, kuris nepadarys manęs vienintele atsakinga.
Taip atsirado galimybė dalį priežiūros už mamą perduoti kitam žmogui, kuris gali tai daryti, socialiniam darbuotojui.
Ir pastebėjau, kad ne tik kiti laukė, kad aš padarysiu, bet ir pati aš norėjau būti labai reikalinga, todėl taip sunku buvo atsisakyti savo “pareigų”.
Pradėjau po truputį susigrąžinti savo laiką, energiją ir erdvę.
Ir labai aiškiai pamačiau:
kol mano erdvė užpildyta kitų žmonių atsakomybėmis, man nėra kur kurti savo gyvenimo.
Aš negaliu kurti, jeigu visa mano vidinė erdvė užimta minties:
„Aš turiu.“
Turiu nuvežti.
Turiu sutvarkyti.
Turiu padaryti.
Turiu pasirūpinti.
Turiu išgelbėti.
Turiu būti gera.
Ir tada supratau, kad atsakomybė man nėra apie tai, kiek daug aš galiu panešti.
Atsakomybė pirmiausia yra apie tai, už ką aš iš tikrųjų esu atsakinga.
Aš galiu būti atsakinga už save.
Už savo kūną.
Už savo jausmus.
Už savo pasirinkimus.
Už savo energiją.
Už savo gyvenimą.
Bet kai aš prisiimu atsakomybę už kito žmogaus pasirinkimus, jausmus ar gyvenimą, aš pradedu gyventi ne savo gyvenimą.
Ir tada gali atsitikti labai keistas dalykas – aš tampu labai reikalinga visiems, bet pati sau tampu paskutine eilėje.
Todėl dabar, kai gyvenime kažkas įvyksta, stengiuosi pirmiausia nukreipti dėmesį į save:
Kaip aš sau padėsiu?
Ko dabar reikia mano kūnui?
Ką aš jaučiu?
Kur yra mano atsakomybė?
O kur jau prasideda kito žmogaus atsakomybė?
Ir tik tada žiūriu į kitus.
Ne todėl, kad kiti man nerūpi.
Atvirkščiai.
Man atrodo, kad tik tada pagalba tampa tikra pagalba, kai aš nepadedu kitam žmogui savo sąskaita.
Nes mano gyvybė taip pat yra mano atsakomybė.
Ir galbūt vienas iš svarbiausių suaugusio žmogaus žingsnių yra ne išmokti dar daugiau nešti, o išmokti laiku paklausti:
„O ar čia tikrai mano?“
Nes ne viskas, ką galiu padaryti, yra tai, ką turiu padaryti.
Ir ne kiekvienas žmogus, kuriam galiu padėti, yra žmogus, už kurį turiu gyventi.
Gal atsakomybė prasideda būtent ten, kur aš nustojų klausti:
„Ką aš turiu padaryti dėl kitų?“
ir pradedu klausti:
„Kaip aš noriu būti atsakinga už save?“