KIBIRKŠTIS

Kelionė į save. Atgal į tai, kas GYVA.
Kartais žmogus taip ilgai mokosi būti stiprus, siekti, kontroliuoti, prisitaikyti ir būti VERTAS, kad palaipsniui praranda ryšį su savimi, su kūnu, su jausmais.

Jis išmoksta susitvarkyti.
Išmoksta nepasiduoti.
Išmoksta numatyti, pasirūpinti kitais, sukontroliuoti.
Ir galbūt iš išorės jo gyvenimas atrodo visai gerai. Yra darbas, santykiai, namai, tikslai, pasiekimai. Jis moka gyventi, moka susitvarkyti su sunkumais, moka būti stiprus.
Tačiau kažkur viduje vis tiek gali likti jausmas, kad kažko trūksta.
Kad pavargo viską laikyti savo rankose.
Kad nebenori nuolat stengtis, įrodinėti, prisitaikyti ir būti tuo, kuo reikia būti.
Kad nebenori gyventi taip, kaip gyveno iki šiol.
Jis jaučia, kad yra DAUGIAU. Tik dar nežino, kaip prie to savyje sugrįžti.

Kaip atsipalaiduoti, kai visą gyvenimą buvai įpratęs kontroliuoti?
Kaip pasitikėti, kai išmokai viskuo pasirūpinti pats?
Kaip išgirsti, ko iš tiesų nori, kai ilgą laiką svarbiau buvo tai, ko iš tavęs tikisi kiti?

Galbūt jau nebenori gyventi senais būdais. Tačiau naujų dar nepažįsti.
Būtent čia prasideda „Kibirkštis“.

Erdvė, kurioje nereikia būti “stipriam” ir kaip atlantui nešti viską ant savo pečių.

„KIBIRKŠTIS“ – tai kvietimas trumpam sustoti ir leisti sau sugrįžti į savo vidų.

Ne tam, kad dar labiau save analizuotum, taisytum ar bandytum tapti geresne savo versija.
O tam, kad galėtum po truputį susitikti su savimi tokiu, koks esi iš tikrųjų.
Su savo jausmais, kūno pojūčiais, norais ir poreikiais.

Tai kelionė, kurioje nereikia visko suprasti iš karto. Nereikia savęs versti jausti. Nereikia atverti to, kam dar nesi pasiruošęs.
Galima eiti lėtai. Sustoti. Sugrįžti. Tiesiog pabūti.
Su švelnumu, palaikymu ir pagarba savo tempui.
Kai mano balsas lydi tave į susitikimą su savimi
Kurdama „Kibirkštį“ noriu tau pasiūlyti ne tik žinias ar pratimus.
Noriu pasiūlyti patirtį, kurioje mano balsas ir žodžiai taptų švelniu palydėjimu į tavo vidinį pasaulį.

Kartais net nežinome, kaip prie savęs prieiti, kaip save išgirsti ar kaip būti šalia savęs, kai viduje kyla kažkas jautraus.

Ne, mes neeisim, ten kur nesinori, mes mokinsimės pažiūrėti į patirtį kitomis akimis. Mokinsimes išgirsti ką kūnas nori pasakyti per trigerius, reakcijas, įvykius.

Todėl šioje kelionėje tave lydės mano balsas, asmeninės istorijos, apmąstymai, meditacijos ir praktikos.

Žodžiai, kurie nekaltina ir nespaudžia.
Kvietimas klausytis, o ne priversti save pasikeisti.

Galimybė po truputį priartėti prie to, kas ilgai laukė dėmesio, TAVO dėmesio.

Daugelis mūsų išmokome gyventi pagal vidines taisykles, kurios kadaise padėjo prisitaikyti, jaustis saugiau ar išsaugoti ryšį su kitais.
Būti gerais.
Nekelti problemų.
Viską padaryti teisingai.
Nesuklysti.
Neparodyti per daug.
Pasirūpinti visais.
Nepaleisti kontrolės.
Galbūt kažkada šie būdai mums buvo reikalingi.
Tačiau šiandien jie gali varginti, riboti ir atitolinti nuo savęs, viskas atrodo nuobodu ir neutralu, nėra “skonio”.

„Kibirkštyje“ kviečiu pažvelgti į šiuos senus modelius su supratimu, o ne su kaltinimu.

Mokytis pastebėti, kada reaguojame iš baimės, kada mus valdo įprotis, o kada galime sau suteikti daugiau laisvės rinktis.

Per kūno pojūčius, emocijas ir ryšį su savo vidiniu pasauliu pamažu galime mokytis išgirsti save anksčiau, nei vėl automatiškai įsijungia seni įpročiai.

Atrasti, kad ne į kiekvieną jausmą reikia reaguoti skubiai. Išmokti išbūti erdvėje tarp emocijos ir veiksmo, neužšaldant jausmų, o liekant gyvame momente.

Ne kiekvieną situaciją būtina kontroliuoti.
Ne viską turime išspręsti vien savo pastangomis.
Kartais galime sustoti ir paklausti savęs: Ko man dabar iš tiesų reikia? Ką jaučiu? Kuo galiu pasitikėti savyje?

Taip pamažu atsiranda daugiau vidinės atramos. Daugiau erdvės kvėpuoti, jausti, rinktis ir pasitikėti savo vidiniu pojūčiu.

Ne todėl, kad gyvenime nebelieka sunkumų, o todėl, kad mokomės juose nebeprarasti savęs.

„Kibirkštis“ gimė iš mano pačios kelio ir tyrinėjimo.
Aš pradėjau pastebėti, kad tai, ką ilgą laiką laikiau savo silpnumu ar pažeidžiamumu, iš tiesų slepia daug gyvybės.
Po kontrole kartais slypi baimė.
Po prisitaikymu – neišgirstas noras.
Po nuolatiniu siekiu būti pakankamai gera – dalis manęs, kuri tiesiog nori būti priimta.

Kai atsiranda daugiau vidinės atramos, nebereikia visko kurti iš baimės, įrodinėjimo ar nuolatinio bandymo būti pakankamam.
Atsiranda galimybė kurti iš gyvybės.
Iš smalsumo.
Iš pasitikėjimo.
Iš jausmo: „Aš galiu būti savimi ir kartu kurti šiame pasaulyje. Galiu augti, plėstis ir tai daryti su meile bei lengvumu.“

„Kibirkštį“ gali patirti savarankiškai, klausydamasis mano įrašų, atlikdamas praktikas ir skirdamas sau tiek laiko, kiek reikia.
Arba gali leistis į šią kelionę kartu su grupe – turėdamas daugiau erdvės sustoti, apmąstyti savo patirtį, dalytis ir jaustis palaikomas kitų.
Abiem atvejais svarbiausia ne tai, kaip greitai nueisi šį kelią, o tai, kad pamažu mokysiesi kurti kitokį santykį su savimi.

Santykį, kuriame gali save išgirsti, o ne nuolat nutildyti.
Palaikyti, o ne spausti.
Pasitikėti, o ne viską kontroliuoti.
Ir galbūt po truputį pajusti, kad gyvenimas gali būti ne vien pastangos viską išlaikyti savo rankose.

Jame gali būti daugiau lengvumo.
Daugiau spontaniškumo.
Daugiau vietos tam, ko iš tiesų nori tavo širdis.

„KIBIRKŠTIS“ – tai ne kvietimas tapti kažkuo kitu.
Tai kvietimas su palaikymu sugrįžti į save.
Į tą savo dalį, kuri vis dar jaučia, nori, kuria, svajoja, myli ir laukia galimybės gyventi ne vien taip, kaip išmoko, bet ir taip, kaip iš tiesų jai gyva.
Į save, kuriam nereikia užsitarnauti teisės būti.
Nes tavo kibirkštis jau yra tavyje.